SIMPLIFYING MATTERS

x
Info career

info centre

VIEŠIEJI PIRKIMAI: KOKYBĘ PAMATUOTI NELENGVA, BET VERTA

2018-04-13

Naujoji viešųjų pirkimų politika skleidžia aiškią žinią verslui: „Sudie, mažiausia kaina, būk pasveikintas, naudingiausias pasiūlyme“.

 Mat Viešųjų pirkimų įstatymas įpareigoja perkančiąsias organizacijas bent 30 % pirkimų vykdyti pasiūlymus vertinant pagal gyvavimo ciklo sąnaudų metodus arba kainos ar sąnaudų ir kokybės santykį. Įstatyme taip pat sudaryta galimybė pasiūlymus vertinti tik pagal kokybės parametrus (numatant fiksuotą kainą ar sąnaudas).
Pasiūlymų kokybės vertinimo politika atspindi realius visuomenės ir verslo poreikius. Jos laikantis gali būti išvengta situacijų, kai pagal mažiausią kainą pasirinktas tiekėjas vėliau nesugeba užtikrinti prekių ar paslaugų kokybės. Tokia politika suteikia daugiau galimybių kokybiškas, bet ne pigiausias prekes ar paslaugas siūlantiems tiekėjams.
Kita vertus, ne taip paprasta pamatuoti kokybę, o vykdant viešuosius pirkimus kokybinis vertinimas neretai tampa ginčų objektu. Todėl ir tiekėjams, ir perkančiosioms organizacijoms verta atkreipti dėmesį į keletą aktualių aspektų taikant kokybinius kriterijus.

Sąžiningos prekybos sąlygos: laisvė interpretacijoms

Viešuosiuose pirkimuose galima (o perkant darbus – privaloma) vertinti, kiek tiekėjo siūlomas atlyginimas pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija jo ar įmonės, kurios darbo ištekliais bus naudojamasi, kilmės šalyje nustatytą minimalų darbo užmokestį. Šis kriterijus leidžia įvertinti, ar tiekėjai nesistengia konkuruoti sutartį vykdančių darbuotojų sąskaita.
Deja, kriterijaus formuluotė suteikia laisvės interpretacijoms. Kai kurios perkančiosios organizacijos  vertina visų darbuotojų, vykdančių sutartį, darbo užmokestį, kitos – tik vieno (jų manymu, svarbiausio) specialisto. Kurios teisios? Tinkamai taikant įstatymo nuostatą ir užtikrinant sąžiningos prekybos sąlygas, derėtų vertinti visų darbuotojų atlyginimą. Kitaip tiekėjai gali sąmoningai nurodyti neįprastai didelį konkretaus pasirinkto specialisto atlygį, o kitiems sutartį vykdantiems darbuotojams mokėti darbo rinkos neatitinkantį užmokestį.
Pasirenkamos šio kriterijaus vertinimo sistemos dažnai neužtikrina tiekėjų lygiateisiškumo ir konkurencijos. Pavyzdžiui, vertinant didžiausią atlyginimą mokančio ir vertinamojo pasiūlymo reikšmės santykį, kyla rizika, kad didžiausia pasiūlyta reikšmė neatitiks realių rinkos sąlygų. Skiriant balus už sumą, kuria viršijamas minimalus darbo užmokestis šalyje, taip pat susiduriama su problemomis: atlyginimo lygiai įvairiose šalyse labai skirtingi, todėl vertinimo rezultatą lemia ne tiekėjo pasiūlymas, o jo šalies darbo rinka.
Dėl tokio neapibrėžtumo perkančiosios organizacijos, jei įmanoma, apskritai atsisako taikyti minimalaus darbo užmokesčio viršijimo kriterijų ir pasiūlymą vertina pagal mažiausią kainą. Tačiau toks sprendimas ne pats geriausias nei vienai, nei kitai pusei.

Kada tikslinga vertinti specialistų patirtį?

Specialistų patirtis gali būti pasiūlymo kokybės kriterijus, tačiau jį vertinti tikslinga tuomet, jei tai atsispindės viešojo pirkimo sutartyje. Tiekėjai turėtų atkreipti dėmesį, ar sutartyje nustatyti saugikliai, užtikrinantys, kad konkrečią patirtį turintys specialistai, dėl kurių pasiūlymas buvo išrinktas kaip ekonomiškai naudingiausias, iš tiesų vykdys sutartį. Jei perkančioji organizacija negalės to užtikrinti, šis kriterijus veikiausiai yra perteklinis ir jį būtų galima ginčyti.
Perkančioji pusė, savo ruožtu, turėtų apsidrausti nuo galimo tiekėjo piktnaudžiavimo, kai šis dalyvaudamas konkurse pasitelkia itin patyrusius specialistus, o sutarties vykdymą patiki mažiau patirties turintiems darbuotojams. Tuomet įsigyta paslauga nebūtų ekonomiškai naudingiausia. Taigi geriausia, jei ši sąlyga taip pat būtų numatyta sutartyje.

Kokybės kriterijai ir minimalūs kvalifikacijos reikalavimai – ne tas pat

Viešajame pirkime dalyvaujantys tiekėjai turėtų suklusti, jei pirkėjo pasirinkti kokybiniai kriterijai iš esmės atitinka tiekėjams keliamus minimalius kvalifikacinius reikalavimus.  Pastaruosius (pvz., atitikimą rizikos valdymo standartams, reikalavimą dėl aplinkosaugos ar vadybos sistemų) privalo atitikti visi viešajame pirkime norintys dalyvauti tiekėjai. Tuo tarpu kokybinių kriterijų paskirtis – parodyti pridėtinę pasiūlymo vertę.
Vadinasi, jei pirkėjo pasirinkti kokybiniai kriterijai atitinka minimalius kvalifikacinius reikalavimus, tiekėjai tiesiog neturi galimybės parodyti savo pranašumo, t. y. ekonominės naudos, kurią jie galėtų sukurti, įgyvendindami sutartį. Tokiu atveju jie negali būti reitinguojami pagal sukuriamą pridėtinę vertę – taip užkertamas kelias į tolesnį etapą patekti kokybiškas, bet ne pigiausias, paslaugas siūlantiems tiekėjams. Taigi, jei pasiūlymo kokybės kriterijai atitinka kvalifikacinius reikalavimus, rekomenduotina juos laiku užginčyti.

Kad aprašomieji kokybės kriterijai netaptų galvos skausmu

„Techniniai pranašumai“, „estetinės ir funkcinės charakteristikos“, „inovatyvios charakteristikos“ ir kiti aprašomieji kokybės kriterijai, o tiksliau – jų vertinimas, neretai tampa tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų nesantaikos objektu. Mat tiekėjų pateiktus tokių kriterijų aprašymus viešųjų pirkimų  komisija dažniausiai vertina balais. Toks vertinimas savaime nėra blogas, tačiau natūralu, kad tiekėjai nerimauja dėl galimo subjektyvumo ar diskriminavimo, ypač jei konkrečiam tiekėjui kuris nors kriterijus –  ne jo „arkliukas“.
Beje, perkančiosios organizacijos neretai pakiša koją ir sau, ir tiekėjams pernelyg detalizuodamos ir sukonkretindamos kokybės kriterijų aprašymo tvarką. Iš tiesų, tuomet tiekėjai pateikia visą informaciją, kurios reikalaujama, tačiau praranda galimybę pristatyti savo požiūrį, galimą būdą problemai spręsti, kūrybiškumą (o juk tokia yra aprašomųjų kriterijų esmė). Rezultatas – grįžtama prie konkurencijos vien pasiūlymų kaina.
Apibendrinant, vertėtų pastebėti, kad nuomonės apie aprašomuosius kriterijus nevienodos. Lietuvos apeliacinis teismas juos kartais laiko pagrįstais , bet kartais pripažįsta neteisėtais . Vis dėlto viešųjų pirkimų dalyviai siekia ne ginčų. Todėl tiekėjai ir perkančiosios organizacijos bendromis pastangomis turėtų siekti, kad aprašomieji kriterijai būtų vertinami kuo tiksliau ir objektyviau: pirmieji – prašydami patikslinti pirkimo sąlygas, antrieji – geranoriškai atsižvelgdami į tokius prašymus.

 

Peržiūrėti pranešimą PDF formatu

Susijusios šalys: Lietuva

Susiję asmenys: Viktorija Zaikauskienė

Other publications

  • 2018-05-30 GLOBAL LEGAL INSIGHTS TO: MERGERS & ACQUISITIONS IN SWEDEN AND NORDIC COUNTRIES 2018

    We encourage you to read our publication on The Global Mergers & Acquisitions market in Sweden and Nordic countries in the seventh edition of The Global Legal Insights.

    read more
  • 2018-05-24 PASIBAIGĘS TERMINAS – NE PRIEŽASTIS NEGRĄŽINTI PVM

    Sprendžiant su pridėtinės vertės mokesčio atskaita susijusius ginčus, ES valstybių narių nacionaliniai teisės aktai neretai taikomi neatsižvelgus į Tarybos direktyvos dėl PVM bendros sistemos (2006/112/EB) nuostatas. Šįkart, remdamiesi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimu, aptarsime, ar gali būti ribojama teisė į PVM atskaitą.

    read more
  • 2018-05-24 SVARBU ŽINOTI: PREKIŲ MUITINĖ VERTĖ PIRMIAUSIA NUSTATOMA PAGAL SANDORIO VERTĘ

    Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad į Europos Sąjungą importuojamų prekių muitinė vertė turi būti nustatoma pirmiausia taikant sandorio vertės metodą. Ir tik tuomet, jei prekių kaina negali būti nustatyta, galima taikyti kitus metodus. Šią informaciją, galbūt padėsiančią išvengti keblių situacijų muitinėje, verta prisiminti visoms prekes į ES įvežančioms bendrovėms.

    read more
  • 2018-02-15 SKOLA MUITINEI: AR JI IŠNYKSTA SULAIKIUS IR KONFISKAVUS NETEISĖTAI ĮVEŽTAS PREKES?

    2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojo naujas Europos Sąjungos muitinės kodeksas. Palyginti su iki jo galiojusiu Bendrijos muitinės kodeksu, naujajame numatyta daugiau aplinkybių, kurioms esant išnyksta skola muitinei už neteisėtai įvežtas prekes.

    read more
more publications