L. Darulienė: konkurencijos teisės pažeidimų „baubai“ dažnai nematomi

Jei reikėtų įvardinti sritį, kurios pokyčiai paliečia visą verslą, tai neabejotinai būtų konkurencija ir ją reguliuojančios taisyklės. Konkurencija skatina verslą tobulėti, gerinti prekių ir paslaugų kokybę. Valstybė stengiasi užtikrinti, jog būtų konkuruojama sąžiningai, o didžiausią naudą iš to gautų vartotojai. Teoriškai viskas suprantama, bet praktikoje būna visaip – konkurencijos teisė pilna sunkiai pastebimų kertelių, kartais slepiančių pažeidimų pavidalo „baubus“, kurių išvengti anaiptol nėra paprasta.

Būtent konkurencijos taisyklės dažnai vadinamos pilkąja zona, nes jų įsisąmoninimas ir vykdymas yra nemenkas galvos skausmas ne tik verslininkams, tačiau ir šios teisės srities ekspertams. Ypatingai pastaruoju metu, kai europinė praktika ima formuoti pokyčius nacionaliniame lygmenyje.

Kas „paveldės“ atsakomybę?

Naujos idėjos, iššūkiai, rizika, naujų rinkų ir verslo partnerių paieška, dalyvavimas konkursuose ir asociacijų veiklose yra verslo kasdienybė. Sėkmei užtikrinti kuriamos plėtros, įmonių pertvarkymo, įvairiausių sandorių schemos. Dažnai sprendimus tenka priimti čia ir dabar, tad detaliau išanalizuoti visas galimas „baubų“ grėsmes gali pritrūkti laiko.

Praktika rodo, kad paprastai reikalų verpete užsisukusioms įmonėms konkurencijos teisės pažeidimų „baubo“ pasirodymas būna netikėtas. Vieną dieną jis tiesiog pasibeldžia į įmonės duris, prisistato Konkurencijos tarybos atstovu, informuoja apie įmonės atžvilgiu pradėtą tyrimą, supažindina su teismo sankcija, atlieka patikrinimą. „Baubo“ šmėkla įmonės ir vadovo dažniausiai nebepalieka. Po kelerių metų, surinkus įrodymus, įmonę sudrebina didžiulės baudos, kurios dar kelerius metus yra tikrinamos teismuose. O po to ateina eilė ir vadovo asmeninei atsakomybei.

Atsakomybė vejasi net ir tuos vadovus, kurie palieka įmonę. Nėra ypatingai svarbu ir tai, jog vadovas nežinojo apie įmonėje vykstantį pažeidimą. Jeigu vadovas turėjo pagrindą įtarti pažeidimą arba nežinojo, tačiau privalėjo žinoti apie jį, atsakomybė niekur nedingsta. Visiems žinomas bendras principas, kuris sako, kad taisyklių nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Išvengti atsakomybės nepadės ir verslo pardavimas, nes ji ne tik pasivys buvusius vadovus, bet ir bus „paveldėta“ verslo perėmėjų.

Konkurencijos taisyklės skinasi kelią link to, kad už pažeidimus verslo teisių perėmėjai atsakytų tokia apimtimi, kiek yra neįvykdyta paskirta bauda. Kitaip tariant, pažeidimą padariusią įmonę įsigiję asmenys gali tapti atsakingi už pažeidimus. Tokias žaidimo taisykles diktuoja europinė praktika, kur už konkurencijos teisės pažeidimus atsakingomis laikomos įmonės, pačios pažeidimo nepadariusios, o tik įsigijusios jį padariusias įmones ar jų turtą.

Tai verčia verslą būti dar budresniu ir aiškintis, ar „baubo“ nėra ne tik turimoje įmonėje, bet ir toje, kurią ketinama įsigyti.

Nusižengia vieni, mokės kiti

Savo valdomoje įmonėje vadovai, pasitelkę apdairumą, galimus konkurencijos teisės pažeidimus gali identifikuoti, suvaldyti ir numatyti jų grėsmes, tačiau kur kas sudėtingesne situacija tampa, jei jie vyksta motininėje ar dukterinėse įmonėse.

Dažniausiai tokiais atvejais kalbama apie verslo rizikų diferencijavimo galimybes. Įsteigus kelias įmones arba verslą išskaidžius, nuo pažeidimų teoriškai būtų galima apsaugoti svarbiausias verslo šakas. Tačiau tiesa ta, jog tokie scenarijai konkurencijos teisėje nelabai padeda.

Didelį nerimą versle pasėjo pastaruoju metu besivystanti konkurencijos prižiūrėtojo praktika ir ją lydintys konkurencijos įstatymo pakeitimai, sudarantys galimybę už konkurencijos teisės pažeidimus atsakomybėn traukti ne tik tą įmonę, kuri tiesiogiai dalyvavo juose, tačiau ir kitas įmones, kurios konkurencijos teisės prasme yra laikomos vienu ekonominiu vienetu.

Vieno ekonominio vieneto doktrina, gimusi europinėje praktikoje, pamažu randa vietą ir Lietuvoje. Besiformuojant Lietuvos teismų praktikai ir konkurencijos teisės ekspertams įnirtingai diskutuojant, kiek ir kokios įmonės sudaro tą vieną ekonominį vienetą, kol kas sunku nuspėti, kokios įmonės bus baudžiamos ir kokio dydžio bus bauda. O ji gali būti ne tokia ir menka, jos dydis gali siekti 10 proc. ne tik konkrečios įmonės, tačiau ir jos motininės bei dukterinių įmonių kartu sudėtų pasaulinių metinių pajamų.

Be to, baudą gali tekti mokėti nebūtinai pažeidimą padariusiai įmonei – jei ji neturi lėšų baudai padengti, tą padaryti tektų kitai, turtingesnei jos grupės įmonei.

Premija už „baubo“ galvą

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje dažnai tenka skaityti informaciją apie tai, kad asmeninė atsakomybė, sankcijos ir baudos gresia kartelį sudariusių įmonių vadovams. Tiek Europos, tiek Lietuvos bylų statistika rodo, jog būtent įmonių karteliuose yra nustatomi vieni iš dažniausių konkurencijos teisės pažeidimų, daugiausia – viešųjų pirkimų ir asociacijų veiklos srityse.

Vis dėlto realybė yra nevienalytė ir kartais pažeidimų „baubas“ gali pasirodyti ten, kur niekas jo nesitiki. Pavyzdžiui, įtarti kartelį užtenka neatsargaus pokalbio su konkurentu ar netinkamo subrangovo viešame pirkime pasitelkimo, o vadovas apie daromą pažeidimą gali ir nežinoti, nes pokalbiai su konkurentais arba netinkami verslo sprendimai dažnai vyksta kitų darbuotojų lygmenyje. Nepaisant to, tokie veiksmai sukelia atsakomybę tiek įmonei, tiek jos vadovui.

Kartelių „baubas“ slypi ir asociacijų veikloje, kurioje dalyvaujama nebūtinai aktyviai arba visai nesidomima asociacijos priimamais sprendimais. Netinkami pokalbiai asociacijų posėdžiuose, nuo kurių aiškiai neatsiribojote, ar asociacijos sprendimai, įtvirtinti vidiniuose dokumentuose, kurių neturėjote laiko paskaityti, gali atnešti rimtų nemalonumų. Reglamentavimas juda ta linkme, jog asociacijos dalyviui gali tekti sumokėti tam tikrą įnašą asociacijos baudai padengti arba institucija gali pareikalauti, jog bet kuris asociacijos dalyvis sumokėtų visą asociacijos baudą.

Konkurencijos teisėje karteliai yra laikomi pavojingiausiais ir sunkiausiai aptinkamais pažeidimais. Jie dažniausiai sudaromi „džentelmeniškų susitarimų“ lygmenyje ir daro ypatingai didelę žalą vartotojams, kadangi leidžia kartelyje dalyvaujančioms įmonėms palaikyti daug aukštesnes kainas, nei diktuotų sąžininga konkurencija.

Valstybės ieško efektyvių kovos su karteliais būdų. Vienas iš jų – nuo 2019 m. galiojantis valstybės pažadas fiziniams asmenims skirti 100 tūkst. eurų premiją už įrodymų apie padarytą konkurenciją ribojantį susitarimą pateikimą. Sąlygos gauti premiją nėra sudėtingos, tiesiog reikia pirmam Konkurencijos tarybai pateikti reikiamą informaciją. Žinoma, jeigu įrodymus gavote nusikalstamu būdu ar esate įmonės, jau prisipažinusios apie pažeidimą, vadovas ar darbuotojas, premijos negausite.

Konkurencijos taryba skelbia, kad įvedus atlygio sistemą, asmenys aktyviau dalijasi informacija apie galimus kartelius. Kiek valstybės siūloma premija bus veiksminga, parodys ateitis, tačiau verslui ji gali tapti dar vienu galvos skausmu.

Lina Darulienė – Magnusson Lietuva advokatė, besispecializuojanti ES ir konkurencijos, įsigijimų ir susijungimų,  įmonių, komercinės bei intelektinės nuosavybės teisės srityse.