E. Pinaitytė. Suminės darbo laiko apskaitos privalumai verslui

Šis darbo laiko tvarkymo būdas dažnai taikomas įvairiose įmonėse – nuo grūdų perdirbimo ir energetikos iki gydymo bei socialinės globos įstaigų. Permainingoje rinkoje trūkstant darbo jėgos suminė darbo apskaita tampa vis populiaresnė ir yra pasitelkiama padėti verslui prisitaikyti prie kylančių iššūkių.

Magnusson Lietuva darbo teisės specialistė Erika Pinaitytė pristato šį darbo laiko paskirstymo būdą, padedantį verslui efektyviau valdyti išteklius ir prisitaikyti prie rinkos pokyčių

Suminė darbo laiko apskaita leidžia lanksčiai paskirstyti darbuotojo darbo laiką per tam tikrą laikotarpį, dažniausiai – ketvirtį. Darbo laikas nurodomas individualiuose grafikuose, kurie sudaromi ir pateikiami pagal įstatymų nustatytas taisykles. Šis darbo laiko apskaitos būdas gali kiek gąsdinti dėl administravimo naštos (grafikų sudarymo ir pritaikymo prie atlyginimų sistemų, apskaitos tvarkymo) arba pasirodyti ne itin patrauklus darbuotojams. Tačiau suminė laiko apskaita – vertinga priemonė lankstumo ir našumo siekiančiam verslui.

Pagrindiniai suminės darbo laiko apskaitos privalumai verslui yra šie:

Prisitaikymas prie pokyčių ir lankstumas darbo organizavime. Suminė darbo laiko apskaita leidžia įmonėms efektyviau paskirstyti darbuotojų krūvį atsižvelgiant į sezoninius pokyčius, užsakymų apimtis ar projektų etapus. Darbo krūvį įtemptu laikotarpiu gali kompensuoti trumpesnės valandos ramesniu metu. Intensyviuoju laikotarpiu darbuotojas gali dirbti iki 52 valandų per savaitę, tačiau apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbo laikas turi būti suderintas iki vidutinės 40 valandų darbo savaitės.

Taigi, jei tam tikru laikotarpiu darbuotojas dirba iki 52 valandų per savaitę, kitu metu šis laikas sumažinamas iki 28 valandų – arba apskaitinio laikotarpio pabaigoje teks spręsti viršvalandžių apmokėjimo klausimą. Per apskaitinį laikotarpį viršvalandinio darbo klausimai nesvarstomi, todėl darbdaviui nebūtinas atskiras darbuotojo sutikimas dėl papildomo darbo.

Šis apskaitos būdas leidžia lanksčiai organizuoti darbą, tačiau darbdavys privalo kuo tolygiau paskirstyti krūvį. Taip pat privalu laikytis nustatytų maksimalaus darbo laiko ir minimalaus poilsio reikalavimų, kad būtų užtikrinta darbuotojų sveikata ir gerovė.

Mažesnės ūkio veiklos sąnaudos. Taikant suminę darbo laiko apskaitą darbo užmokestis mokamas už faktiškai išdirbtą laiką. Jei darbuotojas per apskaitinį laikotarpį neišdirba nustatyto laiko, už trūkstamas valandas mokama pusė priklausančio atlyginimo. Tai leidžia verslui mažinti veiklos sąnaudas ir išvengti prastovų skelbimo.

Efektyvus viršvalandžių valdymas. Suminė darbo laiko apskaita leidžia darbdaviui intensyviu laikotarpiu numatyti ilgesnę nei 40 darbo valandų savaitę, neapmokant jų kaip viršvalandinio darbo. Tačiau apskaitinio laikotarpio pabaigoje, jei darbuotojas išdirbo daugiau nei nustatyta, už viršytas valandas sumokama kaip už viršvalandinį darbą arba šios valandos, padaugintos iš koeficiento 1,5, gali būti pridėtos prie kasmetinių atostogų. Šitaip ženkliai sumažėja išlaidos viršvalandiniam darbui, o lanksčiai planuojant darbo laiką, viršvalandžių pavyksta visai išvengti.

Taigi, nepaisant to, kad suminė darbo laiko apskaita dalį ūkio subjektų šiek tiek gąsdina dėl didesnės administravimo naštos (darbo grafikų sudarymo, pritaikymo prie galiojančių darbo užmokesčio apmokėjimo sistemų, apskaitos tvarkymo), galimo mažesnio tokio darbo laiko organizavimo patrauklumo darbuotojams, vis dėlto suminė darbo laiko apskaita yra vertingas įrankis verslui, siekiančiam lankstumo ir efektyvumo.