A. Ghaovi. Kuo užtikrinamas prievolių įvykdymas?

Prievolių įvykdymo užtikrinimo instituto tikslas yra apsaugoti kreditorių interesus bei skatinti skolininkus tinkamai ir laiku vykdyti prievoles. Taigi, šis institutas turi dvi pagrindines funkcijas: skatinamąją funkciją (t.y. tokiu būdu skolininkas yra papildomai skatinamas laiku ir tinkamai įvykdyti prisiimtas prievoles, nes priešingu atveju gresia neigiami padariniai skolininkui ir / ar skolininko prievolę užtikrinusiam trečiajam asmeniui) ir užtikrinančiąją funkciją (t.y. realizuotos užtikrinimo priemonės garantuoja kreditoriui dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo susidariusių nuostolių padengimą). Šis teisinis instrumentas, naudojamas veiksmingai, prisideda prie teisinio saugumo, gali gerinti skolinimo sąlygas, skatinti investicijų pritraukimą, apskritai įtakoti šalis drąsiau sudaryti sandorius.

Tiek esamų, tiek būsimų prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais būdais. Prievolės įvykdymas gali būti užtikrinamas viena užtikrinimo priemone, arba keliomis iškart, pvz. paskolos grąžinimas gali būti užtikrinamas ne tik paskolos lėšomis įsigyto turto hipoteka / įkeitimu, bet ir kito nei paskolos gavėjas fizinio ar juridinio asmens laidavimu.

Laidavimas

Plačiau aptarsime laidavimą kaip vieną iš dažniausiai civiliniuose teisiniuose santykiuose naudojamų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Taigi, kas yra laidavimas ir kokie požymiai jį atskiria nuo kitų prievolių įvykdymą užtikrinančių priemonių?

Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas yra dažnai naudojamas prievolių užtikrinimo būdas, nes iš esmės, kai už prievolės įvykdymą atsako keli asmenys (skolininkas ir laiduotojas), kreditoriui ženkliai sumažėja prievolės neįvykdymo (nuostolių) rizika. Kreditorius įvertina laiduotojo finansinius pajėgumus ir turi teisę reikalauti, kad už prievolę laiduotų konkretus jo nurodomas asmuo. Jeigu kreditorius nereiškia reikalavimo dėl konkretaus laiduotojo, skolininkas turi pasiūlyti laiduotoju asmenį, turintį užtektinai turto įvykdyti prievolę.

Prievolės laiduotoju gali būti tiek vienas, tiek keli fiziniai ar juridiniai asmenys, tačiau laidavimo subjektu negali būti pats skolininkas. Laidavimas yra asmeninis, o ne daiktinis prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nes savo reikalavimams užtikrinti kreditorius turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš laidavusio asmens, priešingai nei pvz. hipotekos / įkeitimo atvejais, kuomet prievolės neįvykdžius išieškojimas nukreipiamas į konkretų turtą.

Laidavimas gali atsirasti vienu iš trijų pagrindų – sutartimi, įstatymu, teismo sprendimu. Laidavimo sutartiniams teisiniams santykiams įtvirtinti gali būti sudaroma atskira laidavimo sutartis arba laidavimo sąlygos gali būti įtvirtintos sutartyje, iš kurios kyla pagrindinė užtikrinama prievolė. Svarbu paminėti, kad laidavimo sutarčiai yra privaloma rašytinė forma, o jos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančią.

Esminis laidavimo bruožas yra tai, kad laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė, t.y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės, todėl laidavimo galiojimas susijęs su pagrindinės prievolės galiojimu. Tai reiškia, kad kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas. Pvz., jei skolininkas juridinis asmuo yra likviduojamas, po jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro kreditorius jam priklausančių lėšų nebegalės išreikalauti ir iš šio skolininko laiduotojo.

Tokie laidavimo bruožai kaip akcesoriškumas ir laiduotojo atsakomybės riba, apsaugo ir paties laiduotojo teises bei interesus. Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laidavimu gali būti užtikrinta ir dalis pagrindinės prievolės. Bet kuriuo atveju, negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas yra skolingas, nes laidavimas savo esme yra šalutinė prievolė, kuri negali būti didesnė ir labiau apsunkinanti nei pagrindinė (užtikrinta) prievolė.

Kitas esminis laidavimo bruožas yra tai, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (išskyrus, kai laidavimo sutartyje susitariama dėl subsidiarios laiduotojo atsakomybės), taip pat bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Pvz., individualios įmonės savininkas, laidavęs už individualiai įmonei suteiktą paskolą, atsako už individualios įmonės prievoles kaip juridinio asmens dalyvis – subsidiariai, o kaip laiduotojas – solidariai, todėl jo atsakomybė pirmiausia kils kaip laiduotojo, o laidavimui pasibaigus, – kaip dalyvio.

Laidavimo galiojimas

Laidavimas gali būti terminuotas, kai buvo laiduojama tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, arba neterminuotas, kai laidavimo terminas nenustatytas, ar kai užtikrinama prievolė, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio šalių susitarimo. Terminuoto laidavimo atveju laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per 3 mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Neterminuoto laidavimo atveju laidavimas baigiasi suėjus 2 metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui. Šie Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nurodyti terminai yra naikinamieji ir negali būti atnaujinami. Visgi, pagal LAT suformuotą išsamią praktiką, šalys tarpusavio susitarimu gali pakeisti CK nurodytus laidavimo galiojimo terminus. Jeigu šalys laidavimo sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai susitaria, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, CK nustatyti laidavimo galiojimo terminai tokiu atveju netaikomi.

Svarbu žinoti, kad laidavimas baigiasi, kai skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę perkeliama kitam asmeniui, o laiduotojas nedavė sutikimo kreditoriui laiduoti ir už naująjį skolininką, tačiau kreditoriui perleidus visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui į skolininką, reikalavimo įgijėjui (naujam kreditoriui) pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos papildomos teisės, t.y. pereina ir laidavimas, nes laidavimas yra neatsiejamai susijęs su pagrindine prievole.

Aptarti laidavimo esminiai požymiai atskiria laidavimą nuo kitų verslo santykiuose dažnai naudojamų prievolių įvykdymą užtikrinančių priemonių, pvz. nuo garantijos: kaip minėta, laidavimas yra šalutinė (papildoma) prievolė, o garantija yra savarankiška prievolė, laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidari kartu su skolininku, o garanto atsakomybė yra subsidiari ir ribojama garantijoje nustatyta suma.

Tiek pasirenkant laidavimą kaip prievolės užtikrinimo būdą, tiek sudarant pačią laidavimo sutartį ir išdėstant jos sąlygas, kreditoriui, siekiančiam veiksmingo prievolių užtikrinimo, neužtenka įvertinti laiduotojo turtinę padėtį laidavimo sutarties sudarymo dieną.  Kita vertus, laiduotojui taip pat nevertėtų skubotai prisiimti neadekvačių įsipareigojimų. Laiduotojas, sutikdamas laiduoti kreditoriui už skolininką, taip pat turėtų labai atidžiai įvertinti laidavimu prisiimamų įsipareigojimų apimtį, skolininko asmenybę, finansinę būklę, veiklos pobūdį bei savo galimybes įvykdyti prievolę už skolininką. Šalims reikėtų žinoti ir visapusiškai įvertinti svarbius laidavimo teisinių santykių reguliavimo ir aiškinimo niuansus. Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje išaiškinta, kad, kai vienas iš sutuoktinių laiduoja kito asmens kreditoriui, antrojo sutuoktinio sutikimas tokiam laidavimui nėra privalomas, ir tokiu atveju į  antrojo sutuoktinio, kuris nėra laiduotojas, turtą ar jo dalį  bendrojoje nuosavybėje negali būti nukreipiamas išieškojimas pagal laidavimo sutartį. Tačiau, jei laidavimo sandoriui sudaryti yra duotas kito sutuoktinio sutikimas, prievolė, atsiradusi iš sandorio, sudaryto vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, laikoma bendra ir vykdytina iš bendro sutuoktinių turto. Įstatymai nenustato, koks turi būti vieno iš sutuoktinių sutikimas prievolei atsirasti, tačiau sutikimas turi būti aiškus, leidžiantis spręsti, jog jį davęs sutuoktinis žino, dėl kokios prievolės apimties, termino jis sutinka, ir supranta tokio sutikimo davimo teisinius padarinius. Taigi, kreditoriams svarbu žinoti, kad laiduotojo sutuoktinio sutikimas sudaryti laidavimo sutartį nėra būtinas, tačiau jei sutuoktinis jį duoda, tai keičia ir laiduotojo prievolės pobūdį. Svarbu pažymėti, kad laidavimo sutartis, kaip ir kito sutuoktinio sutikimas laidavimo sutartyje (kaip vienašalis sandoris), gali būti pripažįstami vartojimo sutartimi, kuriai taikomi vartojimo sutarčių instituto apsaugos aspektai ir vartotojo apsaugą įtvirtinančios teisės normos, tarp jų nesąžiningų sutarties sąlygų kontrolė, vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsauga, nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui, jeigu nėra nustatyta laiduotojo ar sutikimą laidavimui davusio sutuoktinio funkcinių ryšių su verslu (skolininku) egzistavimas, ir laidavimas ar sutikimas laidavimui duotas nesiekiant profesinių, verslo interesų.[1]

Apibendrinant, nors laidavimas yra dažnai naudojama prievolių įvykdymą užtikrinanti priemonė, tačiau praktikoje skolos išieškojimas iš laiduotojo ne visada yra paprastas, greitas, o skolos grąžinimas – garantuotas. Kad prievolės vykdymas netaptų ilgamečiu teisiniu ginču, siekiant  kreditoriaus, skolininko ir laiduotojo interesų pusiausvyros, šalims siūlome visada pasitarti su teisininkais.

[1] Žr. 2022 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2022; 2024 m. sausio 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-781/2024.