Konfidenciali informacija viešuosiuose pirkimuose: ką galima slėpti, o ką tenka atskleisti?

Viešuosiuose pirkimuose skaidrumas yra viena pagrindinių taisyklių. Tačiau jis nėra absoliutus. Tiekėjai pagrįstai siekia apsaugoti komercines paslaptis, kainodaros logiką, technologinius sprendimus ar kitą konkurentams jautrią informaciją.

Problema atsiranda tuomet, kai konfidencialumo žyma tampa pernelyg plačiu skydu. Jei konkurentas negali susipažinti su reikšminga laimėjusio pasiūlymo dalimi, jam tampa sunku įvertinti, ar perkančioji organizacija sprendimą priėmė teisėtai ir ar apskritai verta jį ginčyti.

Todėl praktikoje svarbiausias klausimas dažnai nėra „atskleisti ar neatskleisti?“, bet „kokią informaciją ir kokia forma galima atskleisti nepažeidžiant teisėtų tiekėjo interesų?“

Šios pusiausvyros ribas nustato Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) 20 straipsnis, o jo taikymą reikšmingai išplėtojo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika.

Vien užrašo „konfidencialu“ neužtenka

VPĮ numato pareigą saugoti tiekėjo pateiktą konfidencialią informaciją. Tačiau tai nereiškia, kad tiekėjas gali savo nuožiūra konfidencialiu paskelbti visą pasiūlymą.

Konfidencialumas turi būti siejamas su konkrečia informacija, o ne visu dokumentu ar pasiūlymu apskritai. Be to, perkančioji organizacija negali automatiškai pasikliauti tiekėjo uždėta žyma „konfidencialu“ – ji turi įvertinti, ar tokiai apsaugai iš tikrųjų yra teisinis pagrindas.

Jeigu kyla abejonių, perkančioji organizacija turi paprašyti tiekėjo pagrįsti, kodėl konkretūs duomenys turėtų būti saugomi. Tam turi būti suteikiamas ne trumpesnis kaip trijų darbo dienų terminas. Nepateikus tinkamo pagrindimo, informacija konfidencialia nelaikoma.

Tai svarbi praktinė taisyklė tiekėjams: konfidencialumą reikia ne deklaruoti, o pagrįsti.

Kokia informacija negali būti slepiama?

VPĮ aiškiai numato informacijos kategorijas, kurių konfidencialumas negali būti naudojamas kaip pagrindas jų neatskleisti.

Pavyzdžiui, paprastai negali būti slepiama:

• informacija, kuri pagal teisės aktus turi būti vieša;
• pasiūlymo kaina, išskyrus tam tikras jos sudedamąsias dalis;
• informacija ir dokumentai, susiję su pašalinimo pagrindų nebuvimu bei kvalifikacijos reikalavimų atitiktimi, išskyrus teisėtai saugotinus asmens duomenis ar tam tikrus įsipareigojimus tretiesiems asmenims;
• informacija apie tiekėjo pasitelkiamus ūkio subjektus ir subtiekėjus.

Todėl, pavyzdžiui, vien tai, kad kvalifikacijos dokumente yra tiekėjui nepatogi ar konkurentui naudinga informacija, savaime nereiškia, kad ją galima paslėpti.

Konfidencialumas – ne tik komercinė paslaptis

Ilgą laiką diskusijose apie konfidencialumą daugiausia dėmesio buvo skiriama komercinės paslapties sampratai.

Pagal Civilinį kodeksą ir LAT praktiką informacija gali būti laikoma komercine paslaptimi, kai ji:

• nėra viešai žinoma ar lengvai prieinama;
• turi komercinę vertę būtent dėl savo slaptumo;
• jos turėtojas imasi protingų veiksmų jai apsaugoti.

Tačiau ESTT praktikoje konfidencialios informacijos samprata yra platesnė.

2022 m. byloje Antea Polska ESTT išaiškino, kad apsaugos gali būti verta ne tik klasikinė komercinė paslaptis, bet ir kita komerciškai jautri informacija, kurios atskleidimas galėtų pakenkti teisėtiems tiekėjo interesams ar sąžiningai konkurencijai.

Tai reiškia, kad vertinimas kiekvienu atveju turi būti individualus: svarbu ne vien formalus informacijos statusas, bet ir realios jos atskleidimo pasekmės.

Negalima tiesiog uždengti viso dokumento

Vienas svarbiausių pastarųjų metų teismų praktikos pokyčių – aiški kryptis prieš pernelyg platų konfidencialumo taikymą.

ESTT yra išaiškinęs, kad perkančioji organizacija, atsisakydama pateikti konkurento pasiūlymo informaciją, negali apsiriboti lakonišku atsakymu, jog ji yra konfidenciali.

Perkančioji organizacija turi:

1. įvertinti, kuri konkreti informacija iš tiesų saugotina;
2. motyvuoti, kodėl ji negali būti atskleista;
3. kiek įmanoma pateikti likusią dokumento dalį;
4. jei būtina, pateikti informaciją redaguota forma arba jos santrauką.

Kitaip tariant, apsaugoti reikia ne visą dokumentą, o tik tas jo dalis, kurioms konfidencialumo apsauga realiai būtina.

Kiek informacijos turi gauti konkurentas?

Čia susiduria du teisėti interesai.

Vienas tiekėjas nori, kad jo jautri informacija nepatektų konkurentui. Kitas tiekėjas turi turėti pakankamai informacijos, kad galėtų suprasti, kodėl jo konkurento pasiūlymas buvo pripažintas tinkamu ar laimėjusiu, ir nuspręsti, ar tokį sprendimą verta ginčyti.

ESTT ir LAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad informacijos turi būti pateikta bent tiek, kad tiekėjas galėtų realiai pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynybą.

Tai nebūtinai reiškia viso dokumento perdavimą.

Praktikoje tinkamas sprendimas gali būti:

• užtušuota dokumento versija;
• nekonfidenciali dokumento versija;
• konfidencialių duomenų santrauka;
• bendras metodikos ar sprendimo aprašymas neatskleidžiant jautrių techninių ar komercinių detalių.

Būtent tokia proporcinga prieiga leidžia suderinti abu interesus.

Ypač jautri sritis – asmens duomenys

Viešųjų pirkimų dokumentuose dažnai pateikiama fizinių asmenų informacija: darbuotojų vardai ir pavardės, kvalifikacija, atestatų duomenys, kontaktai ar kiti identifikaciniai duomenys.

Tokiu atveju greta viešųjų pirkimų reguliavimo taikomi ir asmens duomenų apsaugos principai.

Perkančioji organizacija turi įvertinti, ar konkrečių duomenų atskleidimas iš tiesų būtinas konkurento teisėms apginti. Daugeliu atvejų tai galima padaryti neperduodant viso dokumento su visais jame esančiais asmens duomenimis.

Praktiškas sprendimas dažnai yra nuasmeninta dokumento versija, kurioje paliekama tik ginčui ar kvalifikacijos vertinimui reikalinga informacija.

Ką turėtų daryti perkančioji organizacija?

Vertinant, ar tiekėjo pateikta informacija gali būti laikoma konfidencialia, praktiškai verta vadovautis kelių žingsnių principu.

Pirmiausia reikia įvertinti, ar tiekėjas konfidencialia pažymėjo konkrečią informaciją, o ne visą pasiūlymą.

Tuomet – patikrinti, ar tokios informacijos teisės aktai apskritai leidžia neatskleisti.

Jei kyla abejonių, tiekėjo reikia paprašyti pateikti konkretų pagrindimą: kokia žala galėtų kilti informaciją atskleidus, kodėl ji nėra vieša ir kokių veiksmų tiekėjas imasi jai apsaugoti.

Priimant sprendimą svarbu kiekvieną informacijos dalį vertinti atskirai ir aiškiai motyvuoti.

Galiausiai, jeigu saugotina tik dalis dokumento, neturėtų būti pasirenkamas paprasčiausias kelias – atsisakyti pateikti visą dokumentą. Reikėtų įvertinti, ar galima pateikti redaguotą jo versiją arba turinio santrauką.

Prieš atskleidžiant informaciją – galimybė ją apginti

Dar vienas svarbus procedūrinis aspektas: sprendimas atskleisti informaciją neturėtų būti vykdomas nedelsiant.

Jeigu perkančioji organizacija nusprendžia, kad tiekėjo konfidencialia laikyta informacija vis dėlto turi būti pateikta kitam pirkimo dalyviui, jos savininkui turi būti sudaryta reali galimybė tokį sprendimą ginčyti.

LAT praktikoje pabrėžiama, kad tiekėjas turi turėti galimybę kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių dar iki faktinio informacijos perdavimo konkurentui.

Tai logiška: kartą atskleidus komercinę paslaptį jos konfidencialumo vėliau atkurti jau neįmanoma.

O jeigu ginčas pasiekia teismą?

Ginčas dėl konfidencialios informacijos nebūtinai baigiasi perkančiosios organizacijos sprendimu.

Tiekėjui nesutinkant su sprendimu, pirmiausia taikoma VPĮ numatyta ikiteisminė ginčų nagrinėjimo procedūra. Vėliau ginčas gali persikelti į teismą.

Teisminio proceso metu egzistuoja papildomos konfidencialios informacijos apsaugos priemonės. Teismas gali dalį bylos medžiagos pripažinti nevieša, o tam tikrais atvejais riboti kitų proceso dalyvių galimybę susipažinti su konkrečiais dokumentais ar juos kopijuoti.

Taip teismas gali įvertinti ginčui reikšmingą informaciją jos neatskleisdamas platesniam asmenų ratui.

Svarbiausia taisyklė – proporcingumas

Konfidencialumas viešuosiuose pirkimuose nėra absoliuti tiekėjo teisė, tačiau ir skaidrumo principas nereiškia, kad konkurentams turi būti atskleidžiama visa pasiūlyme esanti informacija.

Tiekėjo pareiga – aiškiai identifikuoti saugotinus duomenis ir pagrįsti, kodėl jų atskleidimas galėtų pakenkti jo teisėtiems interesams.

Perkančiosios organizacijos pareiga – tokį pagrindimą kritiškai įvertinti, saugoti tik iš tiesų jautrią informaciją ir kartu užtikrinti, kad kitas pirkimo dalyvis gautų pakankamai duomenų perkančiosios organizacijos sprendimui įvertinti.

Todėl praktikoje geras sprendimas dažniausiai slypi ne tarp dviejų kraštutinumų – „atskleisti viską“ arba „neatskleisti nieko“.

Dažniausiai reikia rasti tinkamą informacijos atskleidimo formą: komerciškai jautrius duomenis pakeisti santrauka, asmens duomenis nuasmeninti, o likusią dokumento dalį pateikti.

Būtent toks požiūris leidžia suderinti tris viešuosiuose pirkimuose konkuruojančius tikslus – skaidrumą, verslo informacijos apsaugą ir veiksmingą teisę ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus.