D. Stakvilevičiūtė. Alytaus padangų gaisro pamokos: pirmoji nukentėjusiųjų eilėje – aplinka

Vos užgesinus padangų kalnus šalia Alytaus, prabilta apie trečiųjų šalių patirtus nuostolius – nuo koncertą atšaukusios Džordanos Butkutės iki šimtus tūkstančių eurų dėl sustabdytos veiklos prarandančių ūkininkų. Tačiau, panašu, skolininkams teks užleisti vietą eilėje didžiausią nuostolį patyrusiai aplinkai – jai padaryta žala, kuri šiuo atveju preliminariai vertinama daugiau nei 5 mln. eurų, pagal galiojančius teisės aktus kompensuojama taikant pirmumo teisę prieš trečiąsias šalis.

Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus, bankroto atveju įmonė pirmiausia turi atlyginti su darbo santykiais susijusias skolas, žalą padarytą dėl suluošinimo ar sužalojimo, o antroje vietoje, kaip nurodo Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), eina kiti mokesčiai ir įmokos, mokami į VMI biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas – baudos, lėšos už žalą aplinkai, valstybiniams gamtos ištekliams.

Taigi, bendrovės bankroto atveju atsiskaičius su darbuotojais valstybė galėtų antrąja eile gauti žalos aplinkai atlyginimą, o visi likę kreditoriai jau rikiuotųsi trečioje eilėje, jei bendrovė dar turėtų kokio turto.

Žinoma, apie įmonės bankrotą kalbėti anksti, nors visiškai tikėtina, kad padangos ir buvo vienas didžiausių bendrovės turėtų turtų.
Bet kokiu atveju, žalos gamtai atlyginimas taps bene didžiausiu šios bendrovės galvos skausmu. Pagal nusistovėjusią teisinę praktiką, žalą gamtai pirmiausia apmoka žalingos veiklos vykdytojas, o jau paskui, jei atsiranda tiesioginių kaltininkų, įmonė gali išieškoti patirtą žalą iš jų.

Būtent toks principas taikytas, kai Lietuvoje fiksuota vagystė iš naftos perdirbimo „Orlen“ naftotiekio. Tuomet nusikaltėliams pragręžus naftotiekį ir vagiant naftą dalis jos išsiliejo į aplinką, buvo padaryta žala gamtai, kurią turėjo kompensuoti būtent veiklą vykdanti „Orlen“. Šios sumos išieškojimas iš tiesioginio kaltininko buvo „Orlen“ reikalas.

Žalos gamtai kompensavimas greičiausiai bus toli gražu ne vienintelės su poveikiu aplinkai susijusios išlaidos. Pagal galiojančius teisės aktus, kaltininkas visų pirma turi imtis priemonių, kurios tą žalą aplinkai sumažintų. Nesu tikra, ar šiuo atveju tokios priemonės įmanomos, bet jei įmonė bus įpareigota jų imtis, greičiausiai bendrovės nuostoliai tik išaugs, nes praktikoje tokios priemonės dažniausiai kainuoja daugiau, nei sumažėja padarytos žalos gamtai suma jas pritaikius.

Žinoma, žalos gamtai atlyginimas – teisiškai jautrus dalykas, tad jos dydis dar gali kisti, jei bendrovė nutars ginčytis teisme.
Šiuo metu visoje Europos Sąjungoje žalos gamtai vertinimas ir kompensavimas vyksta vadovaujantis direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti).

Direktyvoje žala aplinkai apibrėžiama taip: tai žala, kuri daro reikšmingą neigiamą poveikį vandens išteklių aplinkos (ekologinei, cheminei arba kiekybinei) būklei, kaip apibrėžta ES vandens direktyvoje ir Jūrų aplinkos strategijos direktyvoje; žala žemei, kuri kelia didelį pavojų žmonių sveikatai; žala saugomoms rūšims ir natūralioms buveinėms, kuri daro neigiamą poveikį jų išsaugojimui, kaip apibrėžta Direktyvoje dėl laukinių paukščių apsaugos ir Natūralių buveinių direktyvoje.

Direktyva taikoma nuo 2004 m. balandžio 30 d. ES šalys turėjo ją perkelti į savo nacionalinę teisę ne vėliau kaip 2007 m. balandžio 30 d., ir Lietuva tą jau yra padariusi.

Tačiau žalą gamtai šalys vertina vadovaujantis pačių parengtomis nacionalinėmis metodologijomis, kurias galima ginčyti. Čia gali kilti klausimų dėl atliktos ekspertizės legitimumo, ginčytis, ar Lietuvoje apskritai turime pakankamai kvalifikuotų ekspertų tokiai žalai nustatyti, ar tikrai žalos poveikis toks ilgalaikis, kaip nustatyta, užsakyti nepriklausomų tyrimų.

Optimistiškai žiūrint, tokios bylos nagrinėjimas teisme truktų 2-3 metus, tačiau gali ir daug ilgiau. Žinoma, jei įmonė nenuspręs, kad geresnis kelias yra tiesiog paskelbti bankrotą. Tačiau tokiu atveju kiltų virtinė kitų klausimų, jau susijusių su bankroto procedūra. Galimas dalykas, kad dalinę atsakomybę būtų galima perkelti vadovui ar akcininkui.

Bet kokiu atveju, kol vyks ginčai dėl žalos gamtai kompensavimo, trečiosios šalys vargu ar gali tikėtis, kad įmonė padengs jų nuostolius. O jei po to dar liks iš ko atlyginti verslininkų ir ūkininkų patirtą žalą, ją irgi prireiks įrodyti teisiniu keliu, mat žala galėjo būti patirta ne tik dėl gaisro, bet ir dėl valstybės institucijų veiklos, pavyzdžiui, be pagrindo uždraudžiant prekiauti pienu ar grūdais.

Parengta pagal komentarą portalui delfi.lt